Aušra Kaziliūnaitė / Lietuva
laisvė
senas rašytojas su pasišlykštėjimu žvelgdamas į mane
pro stipriai sukąstus dantis iškošia
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
suprask jo laikais buvo cenzūra o dabar mes gyvename
šiltnamio sąlygom ir nokstam kaip kokie pomidorai
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
klausia manęs išverstakės žuvys nematomoj laiko upėj
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
teiraujasi Peliukas Mikis ir misteris Jėzus
susikibę už rankų sapnų proskynoj
toj pačioj kurioj skęstu kurioj paskendau ir nuskęsiu
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
klausia manęs moliuskai kriauklės bangos žuvėdros ir dumbliai
nuskendusių laivų kapitonai ir nekaltos mergaitės –
po dešimties metų jos jau skelbs tostus ir gers viena kitos kraują
prie paminklo Andersono undinėlei ar kitam viešbuty
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
nerimsta daugiaaukščio langų stiklai
ir praplaukiantys debesys
atsisuku į juos ir sakau
– jūs man galit uždrausti ir
uždrausti man gali šermukšnių kekių raudonis
brīvība
vecs rakstnieks ar riebumu skatīdamies uz mani
caur cieši sakostiem zobiem izgrūž
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
saproti viņa laikos bija cenzūra bet tagad mēs dzīvojam
siltumnīcas apstākļos un briestam kā tādi tomāti
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
izvalbītām acīm jautā man zivis neredzamā laika upē
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
jautā Mikipele un misters Jēzus
saķērušies ar rokām sapņu izcirtumā
tajā pašā kur slīkstu kur noslīku un noslīkšu
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
jautā man moluski gliemežvāki viļņi kaijas un aļģes
nogrimušu kuģu kapteiņi un nevainīgas meitenes –
pēc desmit gadiem viņas jau pacels tostus un dzers viena otras asinis
pie pieminekļa Andersena nāriņai vai kādā citā viesnīcā
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
nerimst daudzstāvu logu stikli
un garām slīdoši mākoņi
pagriežos pret viņiem un saku
- jūs varat man aizliegt un
aizliegt man var pīlādžu ķekaru sārtums